Vietinių tautų poetai pakvietė 16 poetų į inauguracines rekolekcijas Vašingtone.
Kalilinoe Detwiler buvo atrinkta dalyvauti kaip vienintelė Kanaka ʻŌiwi poetė. Ji pasakė HPR, kad prisijungė prie kohortos ne tik todėl, kad mėgsta rašyti, bet ir todėl, kad jai patinka pildyti paraiškas. Prieš inauguracinį rekolekciją Detwileris daugiausia rašė apsakymus.
Detwileris išvyko į Vašingtoną su kitais dviem poetais iš Havajų universiteto Manooje. Ji sakė, kad pirmą kartą patvirtino kaip poetą iš jų „Uber“ vairuotojo.
„Papasakojome savo „Uber“ vairuotojui apie programą, o ji sako: „Taigi jūs, vaikinai, esate poetai? Ir mes pasakėme: „Ne, tikrai ne“. Ir tada ji pasakė: “Ne, jūs esate poetas. Turėkite tai, galite būti poetas”, – paaiškino Detwileris.
“Manau, kad tai sustiprina tai, kas šiuo metu labai aktuali, t. y. tai, kad visada bijoma atstovauti savo kultūrai – būti poetu ar kaip čiabuvių moterimi, kuri buvo atrinkta tęsti šį dalyką. Ir nė vienas iš mūsų nenorime to daryti. atstovauti visai kultūrai! Tačiau vis tiek galime pretenduoti į šias erdves, nes būtent tai turime padaryti, kad galėtume susisiekti su visais kitais. Vis tiek turime patekti į šias kitas sferas“, – sakė ji.
Vietiniai mentoriai rekolekcijų metu vedė kasdienius seminarus.
Poetai įvairiose vietose pristatė savo kūrybą ir sužinojo apie poezijos verslą.
Detwileriui patinka, kaip poezijoje sklinda kaona arba ʻŌlelo Hawaiʻi metaforinė prigimtis.
Ji tęs savo tyrinėjimus vietinių havajietiškų istorijų pasakojimo srityje, būdama Havajų universiteto Manoa anglų kalbos katedros doktorantė.
Kalilinoe Detwiler „Makahiki“.
Raudonos kojos lenktyniauja su žeme žvaliame hoʻoilo ore
Kvėpavimas išsilieja į bendrą vėją, kai pirštai išsiskleidžia kaip paparčiai
Paleidus nuplautą pilką akmenį skambinant, aʻoia!
Akmuo rieda ant žemės pilvo ir slysta tarp medinių žymių
Skambant pū, mūsų kūnai dūzgia – ak, tai Makahiki
Pažiūrėkite, kaip lietus reikalauja puoselėti rudas uolas
Atėjus Lono, Kū ilsisi. Kanaloa maitina Kane venas
Oi, kaip mes banguojame ir sprogstame, išsiliedami į visas puses
Keturi broliai parausta, kai putos užpildo erdvę tarp horizontų
Mes taip pat negalime atsigręžti nuo Wokea ir Papa glėbio
Prisiminkime aukštą lietaus balto vežimo nusileidimą
Tas lizdus mėlynuose slėniuose praryja ištisus kalnus
Debesys nerangiai slenka kaip naujosios žemės kūrimo garai
Waʻa burės ganosi Waianae ir Koʻolau lygumose, vartoja praeitį, atgimsta ateities
Viršūnė kaip cunamis, atsitrenkia į kūnus, raibuliuoja ryklio odos širdys
Kai grįžta sausumas ir žemės motina siekia dangaus tėvo, prisimename
Kaip purvas prilimpa prie mūsų padų, mes sugriebiame vėjuotas virves, pririštas prie vienos iš daugelio Kalos kojų
Ir patikinkite mūsų mylimus tėvus, kad nepaisant mirtinų karų kovos
Mūsų kūnai prisimena ramybės jausmą ir atgaivina žemę
Lygiai kaip dangaus putojantis bangavimas glosto žydinčius ʻāina pumpurus